Pirtis
Spausdinti
Ar atgis Druskininkų viešoji pirtis, geriausia Lietuvoje, o gal ir Europoje? Šis klausimas tikrai rūpi asociacijų „Druskininkų gynimo frontas“ ir „Profesionalūs pirtininkai“ prezidentui Sauliui Vaikšnorui. Jau gana ilgą laiką jis kovoja, kad Druskininkų gyventojai galėtų nebrangiai naudotis viešąja pirtimi, kuri yra bene geriausia viešoji pirtis Europoje.
Tačiau akivaizdu, kad pirties nuomininkė UAB „Parama“ ir subnuominkas Druskininkų komunalinis ūkis jos gerumą pervertino: iš lankytojų ėmė net 45 Lt mokestį. Kai pirtį valdė pati Druskininkų savivaldybė, ji dirbo dvi dienas per savaitę – šeštadienį ir sekmadienį – ir joje visą dieną galėjai maudytis už 18 Lt. Panašaus lygio pirtis Vilniuje kainuoja apie 20 Lt. Retas druskinininkietis mokės 45 Lt už dvi valandas ir eis maudytis į viešąją pirtį. Jis, be abejo, pasirinks kokią nors sanatoriją ar vandens parką. Suprantama, kad viešajai pirčiai tokia kaina tikrai per aukšta. Galbūt ji nustatyta norint bent kiek sumažinti dėl nemokėjimo tvarkyti verslo susidariusį didžiulį 440 tūkst. litų nuostolį. Vien pastatyti naują malkinę (įkasti du stulpus ir uždėti stogą) naujiesiems šeimininkams atsiėjo 47 tūkst. litų. Akivaizdu, kad didelę dalį tų pinigų kažkas susižėrė sau į kišenę. Kažkas panašaus atsitiko ir su brangiai kainavusiais rekonstrukcijos darbais.
2001 m. liepos 31 d. nuomos sutartyje administruojanti įmonė įsipareigojo į pirties rekonstrukcijos darbus investuoti 150 tūkst. litų, tačiau praėjus vos 8-9 metams UAB Druskininkų komunalinis ūkis, pasikonsultavę su ugniagesiais, krosnį paskelbė esant kritinės būklės ir tuo pretekstu 2010 m. rugsėjo 25 d. pirtį uždarė. Tai ko verti buvo tie rekonstrukcijos darbai? Arba jie buvo neatlikti, arba atlikti labai prastai, nes už tokią sumą tokį nedidelį pastatą buvo galima kone auksu apmušti. Dar vienas paaiškinimas gali būti tas, kad prasta pirties būklė buvo gerokai hiperbolizuota. Druskininkų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas Sigitas Matulevičius patikslino, kad ugniagesiai tiesiog nurodė tam tikrus trūkumus ir paaiškino, kaip juos pašalinti, tačiau krosnies padėtis nebuvo kritinė ir pirties uždaryti jie nerekomendavę. Norėdami pateisinti šį savo žingsnį, pirties nuomininkai apmelavo Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrių. Neva pirtį uždaryti liepę šio skyriaus specialistai, nustatę, kad ji esanti kritinės būklės. Šis melas netrukus buvo išaiškintas. Be to, uždarius pirtį iš darbo buvo atleisti 5 pirties darbuotojai, o jos direktorius bylinėjosi teismuose dėl neišmokėtų atlyginimų.
Druskininkai jau metus gyvena be viešosios pirties. Galbūt vandens parkams, kuriuos Saulius Vaikšnoras vadina „nuodų pasauliu“, ši ekologiška, sveiku garu garsėjanti pirtelė pasirodė esanti pajėgi konkurentė? „Profesionalių pirtininkų“ asociacijos prezidentas užsimena, kad į Druskininkus iš Rusijos bei Izraelio pailsėti atvykę svečiai, su kuriais jam teko ankstesniais metais smagiai šnekučiuotis kaitinantis viešojoje pirtyje, ne kartą jo teiravosi, kodėl ji neveikia, o jis nežinojęs, ką atsakyti. Druskininkų pirtį buvo pamėgę daugelis žymių žmonių: Lietuvos karo akademijos vyr. ekspertas, brigados atsargos generolas Česlovas Jezerskas, Pietų Lietuvos sporto klubų asociacijos prezidentas, Druskininkų sav. profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkas Vytautas Lučinskas, Druskininkų miesto apylinkės teismo teisėjas Antanas Šeštokas, Eugenijus Nedzelskis, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas Artūras Driukas bei socialinių mokslų daktaras, Druskininkų savivaldybės tarybos narys Juozas Šarkus. Pirtyje veikė jauki kavinukė, kurioje lankytojus aptarnaudavo draugiški ir malonūs darbuotojai. Kavinės pajamų užteko minimaliems visų jos darbuotojų atlyginimams, kurie buvo išmokami įstatymo nustatyta tvarka. Saulius Vaikšnoras apskaičiavo, kad jei kavinukė dirbtų 5 dienas per savaitę, ji duotų 6000 litų pelno per mėnesį, per metus susidarytų 72 tūkst. litų, o per 10 metų – 720 tūkst. litų.
Iš tikrųjų sunku paaiškinti, kodėl Druskininkų savivaldybė nereaguoja į žmonių prašymus leisti išsinuomoti pirtį, nors sutartis su UAB „Parama“ pasibaigė šių metų rugpjūčio 1 d. Sauliaus Vaikšnoro žiniomis, dėl šio reikalo į savivaldybę be jo kreipėsi dar mažiausiai trys asmenys. Jeigu jis pats gautų leidimą išsinuomoti pirtį, joje įsteigtų 10 darbo vietų. Tad miestui nauda būtų didelė: veiktų visiems prieinama viešoji pirtis, dešimt žmonių gautų darbą, aprūpintų savo šeimas ir mokėtų mokesčius valstybei, be to, savivaldybė pasiimtų nuomos mokestį už pirtį.
Tačiau miesto valdžia, atrodo, iš principo neleidžia nieko daryti. Jos planai, ko gero, kitokie – nuvaryti pirtį iki bankroto ir tada kam nors parduoti už simbolinį litą. Saulius Vaikšnoras įsitikinęs, kad pirtis tyčia yra žlugdoma, nes visus jos lankytojus norima suvaryti, anot jo, „į chloruotus, nuodingais garais pulsuojančius baseinus“. Gal po poros metų pirties vietoje pamatysime kokio nors stambaus verslininko stambų verslo objektą, o miestiečiai eis maudytis į tam pačiam verslininkui ar jo draugams priklausančius baseinus ir pirtis. Ir visiems bus gerai. Skurstančius asmenis juk nemokamai išmaudo Socialinių paslaugų centras. Tačiau tuomet Druskininkai neturės viešosios pirties, kurioje gali susirinkti ne tik asociacijos „Profesionalūs pirtininkai“ nariai, bet ir paprasti Druskininkų savivaldybės gyventojai, neturintys kur pigiai išsimaudyti arba tiesiog mėgstantys gerą natūralų garą, kuriuo žymi viešoji pirtis. Be to, viešoji pirtis yra vieta, kur aptariamos miesto naujienos, pabendraujama su pažįstamais ir susipažįstama su nepažįstamais, atsipalaiduojama ir šiaip maloniai praleidžiamas laikas. Juk nuo seno pėrimasis yra viešas reikalas ir kaimo suėjimai į pirtį šeštadienio vakarais būdavo, ko gero, ne menkesnės svarbos renginiai negu gegužinės ar talkos.
Nesulaukęs jokio atsakymo iš savivaldybės ir nepastebėjęs jokių jos veiksmų, rodančių, kad siekiama pirtį atgaivinti, Saulius Vaikšnoras, kaip asociacijos „Druskininkų gynimo frontas“ prezidentas, 2011 m. rugsėjo 7 d. Druskininkų miesto apylinkės teismui pateikė ieškinį „Dėl įpareigojimo atlikti tam tikrus veiksmus (paskelbti viešą konkursą)“. S. Vaikšnoras jau kreipėsi ir į Prezidentę, ir į Seimo pirmininkę. Tačiau ne jis vienas yra pasipiktinęs tokiu savivaldybės aplaidumu. Vilnietis Kęstutis Milius 2011 m. rugsėjo 29 d. Druskininkų m. apylinkės prokuratūrai pateikė skundą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Jo manymu, Druskininkų savivaldybė pažeidė LR Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 81 straipsnį, kuriame deklaruojama, kad valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, vadovaujantis visuomeninės naudos, efektyvumo ir racionalumo principais.
Norėdamas atkreipti Druskininkų miesto gyventojų dėmesį į viešosios pirties žlugdymą, SauliusVaikšnoras planuoja surengti akciją „Gelbėkime Druskininkų miesto pirtį“. Tai būtų tarsi viešos pirties laidotuvės: skambant gedulingai muzikai, per miestą važiuos katafalkas su karstu. Pirtininkų prezidentas teigia, kad pirtininkai yra labai solidarūs ir aktyviai kovoja už viešąjį interesą, tačiau jie tikisi visuomenės ir ypač miesto tarybos narių bei kitų įtakingų žmonių paramos. Nors Saulius Vaikšnoras yra labai užsiėmęs žmogus, vadovauja devyniuose Lietuvos miestuose klestinčiam verslui, tačiau Druskininkų viešosios pirties reikalams sakosi laiko atrasiąs ir kovosiąs iki galo. Siekdamas paviešinti šį reikalą ir suburti pirtininkus kovai už viešąjį interesą, pirtininkų prezidentas ketina kreiptis ir į kitus spaudos leidinius. Ir kas gali paneigti, kad visa ši pirties žlugdymo istorija yra netiesa?
Sauliui Vaikšnorui rūpi ir kiti vieši Druskininkų reikalai, pavyzdžiui, „Saulės takas“. Šis dviračių ir pėsčiųjų takas, nuo seno mėgstamas ir poilsiautojų, ir vietinių gamtos mylėtojų, tačiau dabar patogi poilsio vieta prie kaskadų yra visiškai apleista, viskas sulaužyta, prišiukšlinta. Čia mėgo lankytis šeimos su mažais vaikais, nes Ratnyčėlės vanduo švarus, jame plaukioja upėtakiai, tad ir vaikučiams smagu pasimaudyti, pažaisti pušų išgrynintame ore čiulbant paukščiams. Kodėl neatgaivinama ši sveikatingumo oazė? Saulius Vaikšnoras mano, kad jei ji būtų sutvarkyta, įrengtos sūpuoklės, čiuožyklos, smėlio dėžės ir pavėsinės, žmonės, be abejo, ilsėtis ir pramogauti eitų čia, o ne į uždarus vandens parkus. Jis mano, kad „miesto valdžia, ypač meras, visai nevertina Druskininkų apylinkių gamtos grožio, nes yra nevietinis, atvykęs iš kito Lietuvos miesto“.
Miesto valdžia leido sudarkyti ir gražų Druskininkų senamiestį. Senovinių namelių liko tik keletas, viskas išgriauta, sunaikinta, pristatyta didelių nederančių pastatų. Deja, jaukų kurorto senamiestį, S. Vaikšnoro nuomone, siekiama paversti „betoninėmis džiunglėmis“. Gaila, kad miesto valdžia viena ranka statydama, kurdama, gražindama miestą, kita griauna, kas yra likę tikra, autentiška, vertinga.
