Apie gerąją blogų dalykų pusę
Spausdinti
Yra tokia gera pasaka apie bobutę ir dieduką, kur diedukas arklį išmaino į karvę, karvę – į ožką, ožką – į žąsį, žąsį – į antį ir taip toliau, kol galiausiai jam telieka supuvusių obuolių maišas. Bobutė be paliovos džiaugiasi ir už viską jį giria. Kad taip man toks pozityvus požiūris!
Tada, pamačiusi, kad maistas vėl pabrango, apsidžiaugčiau: „Kokia puiki proga numesti svorio!“
Atleista iš darbo nudžiugčiau: „Dabar turėsiu daug laisvo laiko ir darysiu, ką norėsiu“.
Jei per Kalėdas nėra sniego, puiku – nereikės kasti takų.
Jei per TV nuolat rodo blogas žinias, pasidžiaugsiu, kad viskas vyksta toli, o mano namuose tokių baisenybių nėra.
Jei susirgsiu, džiaugsiuosi, kad manimi rūpinasi ir mane aptarnauja.
Kai suges mašina, turėsiu progą daugiau pasivaikščioti ir pasigrožėti gamta.
Kuo blogiau, tuo geriau, kaip sakė kažkoks garsus žmogus. Juk gyvenimas banguoja kaip jūra: nukritus iki dugno neišvengiamai pradedama kilti. Kuo šaltesnė žiema, tuo labiau džiaugiuosi pavasariu. Kuo labiau trūksta pinigų, tuo dėkingesnė esu, kai jų gaunu.
Visi blogi dalykai turi gerąją pusę. Net ir niurzglys kartais nutyla. Net ir alkoholikas kartais išsiblaivo. Visada yra kuo pasidžiaugti, net kai atrodo, kad nėra.
Susitinka du draugai – vienas pesimistas, kitas optimistas. Optimistas klausia:
– Kas yra? Ko toks liūdnas?
– Ai, su moterimis neišeina... Neatsistoja. O tau ką atsistoja, kad toks linksmas?
– Ne, bet užtat kaip gražiai kabo!
