„Viltis“: kitokie žmonės šalia mūsų 

Gruodžio 14 d. Druskininkų socialinių paslaugų centre (Veisiejų g. 17) vyko seminaras tema „Socialinių tinklų kūrimas bendruomenėse, teikiant pagalbą šeimoms, auginančioms sutrikusio intelekto asmenį“. Renginį organizavo Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis“ ir Druskininkų šeimos paramos centras.

Bendrijos teisininkė D. Riabcova pristatė JT Neįgaliųjų teisių konvenciją ir jos taikymą konkrečiam žmogui. Šią konvenciją Lietuva pasirašė 2007 m., o ratifikavo 2010 m. Jos esmė yra ta, kad neįgalieji privalo turėti tas pačias teises kaip ir sveiki žmonės. Kiekvienam piliečiui konvencija garantuoja visas politines, socialines ir ekonomines teises. Konvenciją įgyvendinti įmanoma tik nevyriausybinėms organizacijoms bendradarbiaujant su aukščiausiomis valdžios institucijomis. Beje, Europoje daugiau kaip 80 mln. žmonių, t.y. kas trečias, turi sunkesnę ar lengvesnę negalią.

Dr. L. Mikulėnaitė, VUVL Vaiko raidos centro Ankstyvosios reabilitacijos skyriaus vedėja, kalbėjo apie raidos sutrikimus ir pagalbos modelius. Daktarė pasidžiaugė, kad į praeitį nueina medicinis požiūris į neįgalų žmogų kaip į ligonį, kurį reikia gydyti, o medicinos personalas nusprendžia, ką, kada ir kaip ligonis turi daryti. Dabartiniu metu įsivyrauja raidos modelis: stengiamasi neįgaliuosius integruoti į visuomenę (jie priimami į bendrus darželius ir mokyklas) ir kartu įvairiomis priemonėmis gydyti (delfinais, arkliais, oru, vandeniu...). Lektorė pastebėjo, kad Lietuvoje integracija šiuo metu yra sustojusi. Siekiamybė yra inkliuzyvinis modelis. Jo esmė – mokėti gyventi vienas su kitu, nesistengiant kito pakeisti, pagydyti (nes tai neįmanoma) ar pašalinti. Jei norėtume iš gintaro pašalinti inkliuzą, sugadintume visą gintarą. Taip ir neįgalieji yra integrali mūsų visuomenės dalis, su kuria reikia mokėti gyventi.

Psichologė R. Rizgelytė-Viskontienė kalbėjo apie tai, kad žmogus, nukrypstantis nuo normos, visuomenės akyse yra kitoks ir dažniausiai su minuso ženklu, tarsi paženklintasis. Stigma susiformuoja dėl stereotipinio mąstymo, kuris dažniausiai būna niekuo nepagrįstas. Žmonės nežino, ko tikėtis iš neįgaliųjų ir kaip su jais bendrauti. Reikia mokymų mokytojams, medikams, policininkams ir kitų sričių atstovams. Neįgaliųjų šeimos yra kviečiamos ne užsidaryti ir gynybiškai reaguoti, o kaip tik išeiti į visuomenę: lankytis viešose vietose, bendruomenės renginiuose, su pažįstamais kalbėtis apie savo neįgalų namiškį. Juk daugelis žmonių kreivai žiūri į neįgaliuosius, nes jų tiesiog nepažįsta.

Tarp auditorijos ir lektorių užsimezgė gyva, netgi audringa diskusija, buvo sprendžiamos konkrečios problemos. Druskininkuose yra dienos centras, kuriame neįgalieji bendrauja, mokosi gaminti įvairius rankdarbius, tačiau sunkesnės fizinės būklės žmonės čia negali būti, nes nėra teikiamos pagrindinės higienos paslaugos. Taip pat nėra jokios grupės, tinkamos sveiko intelekto, bet sutrikusio elgesio vaikams.

Vilties“ asociacijos vadovė D. Migaliova pabrėžė, kad labai svarbu kalbėtis nevyriausybinėms organizacijoms su savivaldybių valdžios atstovais, tėvams su mokyklų administracijomis, kad atsakingi asmenys sužinotų apie konkrečių šeimų sunkumus ir bendromis jėgomis jie būtų sprendžiami.